TYLA

Tyla. Su tavim man šalta, o be tavęs šokinėja širdis, tarsi apšildama. Jai reikia tavęs,  todėl susitikdama apsimuturiuoja kailiniais, bet aš kvaila. Ir vėl su lengva gelėta suknele, nuogom kojom ir tavo per dideliu senu apšepusiu tavim kvepiančiu džinsiniu švarku. Man sunku, gal dėl to, kad ant mano pečių sėdi tu? O gal man sunku nuo savo tuščių minčių, kurios spaudžia galvą? Aš įtraukdama tavo kvapą, jaučiu lengvumą ir pasitikėjimą, tačiau jį tenka išpūsti, kaip cigaretės dūmą, todėl jaučiuosi lyg tave atiduočiau ir todėl stengiuosi kuo greičiau vėl įkvėpti tave.

-          - Taip aš čia, šalia tavęs.

-          - Mm.

-          - O tu? 

Ką aš? Aš nežinau. Ir vėl pasiklydau. Aaa, ką daryt? Man skauda, tu bėgi nuo manęs? Nepalik manęs, čia tamsu, kodėl tu su savimi pasiimi viską, net ir tą mažą šviesos gabalėlį.  Kodėl tu visada išeini su trenksmu ir visada palieki vieną, visada. Dabar su manim ne tik tyla, bet ir tamsa... Ačiū tau už ją.